Liko 5 dienos iki starto naujame darbe. Keturi neprapjauti arbūzai, vienas jau pradetas, ir labai kasdieniškai: pusryčiai mažųjų artimiausių draugų kompanijoje, vizitas su mažiausiu pas okulista, žaidimai lauke, pietums - nepavykę žuvies piršteliai, mažųjų pietų miegas, kitaip pavadinamas "laisvė mamai". Kiek visame tame džiugesio, imi geriau suprasti, kai jauti, kad ryt, prapjovus dar vieną arbūzą, jų beliks tik trys. Tada - naujas ritmas su, žinau, greitesniu viso ko tempu. Kaip reikės prisišaukti pauzes, leisiančias įvertinti ir toje polkoje besisukančias kasdienybės dovanas?
Pusmetis pertraukos darbų maratone padarė savo darbą. Atrodo, jei kubike rubike trūko keleto spalvų savo vietose, tai dabar - viskas kur reikia.
Permetu akimis iš Lego dičkio pradėtus konstruoti lėktuvus, sutvarkytų (pagaliau!) nuotraukų albumų lentyną, nukeliauju prie abiejų savo mažųjų brangiausių vyru, pasigrožiu miego pasaldintais iki skausmo pažįstamais veidukais ir prariju dar kąsnį PALAIMOS. Toks šiandienos arbūzo vardas. Šiandien kaip niekad gerai jaučiu, kad nuo manęs priklauso, kokį arbūzą ragausiu rytoj.
2008 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)